Ir kam man to reikia?

Savo 28-ojo gimtadienio išvakarėse nusprendžiau pasidaryti sau dovaną ir susikurti blogą. O priežastys labai žemiškos ir praktiškos. "Vivat memoria" tinklaraščio pavadinimas nusako viso šio reikalo esmę - "tegyvuoja prisiminimai" ( lotyniškai "prisiminimai" yra "memoriis", bet vienaskaita gražiau ir paprasčiau skamba). Taigi, kam man to reikia? 

Visų pirma, vis dažniau pagaunu save galvojant apie dienoraščio rašymą, kad tie vienaip ar kitaip įsimintini gyvenimo nuotykiai ir patirtys nenugultų kur nors giliai giliai atmintyje. Antra, ilgą laiką vijusi mintį apie blogą dėl vienos elementarios priežasties (nu neturiu aš ką jau čia tam pasauliui svarbaus ir įdomaus pasakyti) nusprendžiau pasaulį palikti ateičiai, o dabar apsiriboti tais žmonėmis, kuriems įdomu, kaip man sekasi ir kuo gyvenu. Na ir dar tokiu būdu realizuosiu savo kūrybinį rašytojos potencialą, chi-chi. Galiausiai, viešas blogas yra puiki motyvacinė priemonė naujoms veikloms, idėjoms, savianalizei, kūrybai...