Priešistorė. Seniai seniai, kai susidraugavau su kompiuteriu (o tai gal buvo prieš 13 metų?), be tuo metu itin populiaraus MiRC'o, sugalvojau susirasti susirašinėjimo draugų iš platesnių vandenų. Internetinio puslapio pavadinimo jau nebepamenu, kažkas susiję su "penpals" ar "pen-friends". Esmė ta, jog toje svetainėje gali pasiskelbti, jog ieškai susirašinėjimo draugų arba rinktis iš jau esamų variantų. Taigi aš išsirinkau dvi savo amžiaus merginas - Berlany Poliman iš Singapūro bei Megumi Kaizu iš Japonijos. Su pirmąja susirašinėjom kelis metelius, labai miela mergina, tačiau kažkaip bendravimas nutrūko. Verta pastebėti, kad susirašinėjimas vyko ne interneto platybėse, o senais gerais popoieriniais laiškais. Dar ir dabar turiu išsisaugojusi Berlany man pieštą saulėtą paplūdimį su palmėmis, kurio viduryje gražiai užrašyta "AGNE" :) Taigi, o su Meg bendraujame iki šiol. Kadangi ji tokia varlė-keliauninkė, vis sulaukiu kokių atvirlaiškių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kažkurio gimtadienio proga pamenu iš jos gavau nerealiai kvepiantį kūno balzamo mėginuką, net nežinau su kuo palyginti, bet tą kvapą iki šiol prisimenu ir vis nevalingai jo ieškau užsukusi į kvepalų parduotuves.
Taigi, prieš 7 metus, 2005m. vasarą gavau žinią, kad Meg keliauja po Europą ir atvažiuoja manęs aplankyti į Lietuvą. Kiek laimės tada buvo :) Čiupau savo klasiokę-geriausią draugę Linutę į parankę ir pradėjom planuoti, ką mes čia japonei galėtume Lietuvoje gero parodyti. Kadangi nei viena, nei kita mašinos neturėjome, į pagalbą pasiėmėme Alfredą. Jis kaip tik buvo atostogose, taigi planai labai gražiai susidėliojo - nuvažiavome į Trakus, Vilnių, kiek vėliau aplankėme Kryžių kalną. Išties buvo nepakartojama ir įsimintina kelionė. Išvažiuodama Meg gyrė mano tėvų svetingumą, skanų maistą, gautas dovanas prisiminimui, išsiskyrėme šiltai su ta mintimi, kad kadanors pasimatysime Japonijoje.
Ir vis tik.
Prieš Kalėdas sulaukiau savo japonės laiškučio (šįkart per FB), kad ji ketina tęsti "eurotrip'ą" ir ketina aplankyti mane sausio pabaigoj. Na, gerai, galvoju. Antras laiškas su patikslinta data pasiekė sausio viduryje. O tada jau visai neapsidžiaugiau. Oras klaikus, gripo epidemija, Alfredas serga, Aidas irgi neaiškios būsenos, mašina sugedusi, babytės 80-metis ant nosies..ir ką aš jai parodysiu žiemą?? Teko pasukti galvelę, bet rezultatas galutinis gavosi tikrai neblogas.
Sausio 24dieną, 5 val. ryte turėjau pasitikti Meg autobusų stotyje. Kad būtų drąsiau, važiavome kartu su mama. Seniai jau nevažiavau per miestą tokį ankstų rytmetį - pasirodo, žmonės sustojimuose jau būriuojasi, į darbus traukia ar iš jų grįžta...brrrrr....
Šįkart tokių incidentų kaip prieš 7 metus nepasitaikė (turėjau pasiimti viešnią "under the bridge where bus stops", su savimi ji telefono nesivežė, tai kol suradom viena kitą, galima ir ištisą romaną parašyti) ir sušalusią keliauninkę parsigabenau namo.
Taigi pirmąją dieną mynėm senamiesčio gatveles, nusifotografavom prie vis dar Rotušės aikštėj stovinčios įspūdingos kalėdinės eglės su besisukančiais angelais.
Kadangi mano viešnia menininkė, Japonijoje ir Jav dirbusi meno galerijose (šiuo metu Rusijoj dėsto japonų kalbą), aplankėm visas senamiesčio galerijas ir parodas, o pasikultūrinusios patraukėm į Akropolį :) Dorojant garuojančių cepelinų porciją ir užsigeriant nerealiai skania arbata, kalbėjomės apie vyrus, šeimą, vaikus ir kitus mergaitėms įdomius dalykus :)
Antrą dieną nusprendėme nuvažiuoti į Botanikos muziejų, šįkart prigriebėme ir Aidą su Arijum.
Ant užšalusio ežero įrengta čiuožykla, yra ir atrakcija su rogėmis įrengta, kuria mano kleckai mielai naudojosi. Gerai, kad mašinoj buvo užsilikusios rogutės, jos tikrai pravertė, nes teko įveikti nemažus atstumus, ir Arijus teisiog pavargo. O jį traukti įdarbinau ne ką kitą kaip Meg :)
Kiek vėliau vaikus palikusios Alfredui apsilankėme Kauno paveikslų galerijoje (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus). Ten kaip tik buvo eksponuojama labai įdomi paroda - „GERIAUSIAS 2012-ŲJŲ METŲ KŪRINYS". Tai itin demokratiška paroda, kurioje galima pamatyti, kokios tendencijos vyrauja mene, o kadangi ši paroda neturi koncepcijos, menininkams nereikia taikytis prie duotos temos, jie turi galimybę į parodą atnešti tai, kuo gyvena, kaip jų išgyvenimai persikūnija į meno kūrinius. Abi su Meg pasijautėme kaip garbingos komisijos narės (kiekvienas aplankęs parodą gauna lapuką, kuriame turi įrašyti labiausia patikusio kūrinio pavadinimą), ir į savo pareigas žiūrėjom labai atsakingai.
Savo balsą atidaviau už "Močiutės portretą":
Mane sužavėjo ir pasirinkta kūrinio technika (atkartodama paprastą portretinę nuotrauką, menininkė autorine technika drobėje išaudė nuoširdžiai besišypsančią senolę) ir tai, kaip pati kūrėja pateikė savo darbą: „Vieną žmogaus dieną simbolizuoja vienas karoliukas. Kiekviena diena yra vis kitokia, atneša naujos patirties, naujų charakterio bruožų, formuoja vertybes. <...> Todėl sukūriau močiutės portretą iš tiek karoliukų, kiek dienų ji gyveno – 27 tūkstančių ir 5. Močiutė sulaukė 74 metų 1 mėnesio ir 16 dienų“. Sutikite - ir gražu, ir originalu, ir sentimentalu, ir šiaip, be galo mielas ir šiltas darbas.
Balsavimas vyksta iki vasario 15 d., o apdovanojami nugalėtojai bus skelbiami vasario 16-ą. Meg išpešė iš manęs pasižadėjimą, kad būtinai informuosiu ją, kas laimėjo.
Na o vakaro kulminacija buvo apsilankymas pas mano tėvus, kur prieš 7 metus, atvykusi pasisvečiuoti, ji ir apsistojo. Kadangi Meg visai gerai šneka rusiškai, susikalbėti buvo žymiai lengviau nei praeitą kartą. Draugei labai patiko mano mamos keptas kugelis, kartojo gal kokius 4 kartus :) Važiuojant atgal man dėkojo, kad pakviečiau vakarienės ir visi taip smagiai praleidom laiką.
Meg su mano tėvais...
..ir su mano broliuku :)
Sekančią dieną nuo pat ryto visi ruošėmės vykti į mano babytės 80-metį Klaipėdoje, o Meg savo ruožtu krovėsi lagaminus tolimesnei kelionei - šįkart į Estiją. Pasidarėm paskutinę mūsų bendrą šios viešangės foto ir susitarėm pasimatyti 7 metų bėgy :)
